Klubas ''Audra'' Lietuviškai Club ''Audra'' English
MMA   Kendo   Aikido   Joga  
Klubas Audra
Artimiausi renginiai
| Naujienos | Varžybų kalendorius | Foto | Draugai | Apie klubą | Tvarkaraštis | Kontaktai | Paslaugos | Viešieji pirkimai | Parama
Klubas "Audra"






Informaciniai rėmėjai













Paremk sporto klubą "Audra"!

MMA, Bushido, Grappling, Džiudžitsu.

Priimami jaunuoliai (-ės) nuo 12 metų ir vyresni.

Užsiėmimai naujoms grupėms  vyks antradienį - ketvirtadienį nuo 17,30-19.00 val.

Mėnesinis nario mokestis suaugusiems  -  25.00 Eur.

Mėnesinis nario mokestis moksleiviams -20.00 Eur. 

Vienkartinio užsiėmimo mokestis - 3.000 Eur.

Moksleiviams dalyvaujantiems NVŠ programoje mėnesinis mokestis -10 Eur.

Trenerė - Neringa Žebrauskienė.


Bushido istorija

Bushido (bu - kovos menai; shi - karys; do - kelias) - šis terminas apibūdina garbės kodekso principus, kurie išsivystė Japonijos samurai kastoje, ir kurie remiasi tradicijomis, įtakotomis Zen ir Konfucianizmo. "Samurai kodeksas" - tai 400 metų senumo taisyklės ir tikėjimas, įkūnytas Bushido, kuris buvo svarbiausias formuojant dabartinę Japonijos vyriausybę, korporacijas, visuomenę ir jos narius, o taip pat kovos menus Japonijoje ir visame pasaulyje.

Bushido sąvoka pirmą kartą sutinkama XVI a. civilinio karo metu, tikslus jo turinys tobulėjo kartu su samurai nuostatų kaita. Nekito tik idealas - kovos dvasia, kuri taip pat reiškė atletiškumą ir meistriškumą, bei drąsą kovos lauke sutinkant savo priešininką. Didelis dėmesys skirtas asketiškam gyvenimo būdui, gerumui ir sąžiningumui. Kaip ir Konfucianizme, Bushido reikalavo Sūnaus pareigos tėvams, tačiau garbės kodeksas gimė feodalinėje sistemoje, todėl didžiausia garbe laikyta tarnavimas iki mirties savo šeimininkui. Jei šie įpareigojimai prieštaraudavo vienas kitam, samurai privalėjo būti ištikimas savo šeimininkui nepaisant kančių, kurias gali sukelti savo tėvams.

Galutinė Bushido racionalizacija įvyko tik Tokugawa epochoje (XVII a.), kai Yamaga Soko (1622-1685) samurai sulygino su Konfucianizmo "vyresniuoju žmogumi" ir mokė, kad esminė jo paskirtis yra įkūnyti skelbiamas vertybes ir būti pavyzdžiu žemesniosioms visuomenės klasėms. Be pagrindinės Konfucianizmo dorybės - palankumo, Soko pabrėžė kitą dorybę - teisingumą, kurią jis įvardijo kaip "įpareigojimą" ar "pareigą". Šis griežtas garbės kodeksas, turintis glaudų ryšį su gyvenimu ir mirtimi, reikalavo pasirinkimo ir taip ugdė asmeninę iniciatyvą. Paklusnumas valdžiai buvo įtemptas, tačiau pareiga buvo svarbesnė, net jei dėl jos tekdavo grubiai pažeisti įstatymus. Tokiu atveju, tikras samurai įrodydavo savo nuoširdumą ir "išpirkdavo" savo kaltę po to atlikdamas seppuku.

IX a. viduryje Bushido nuostatos tapo bendru idealu, 1871 m. oficialus samurai klasės panaikinimas nesunaikino Bushido - jis tapo visos tautos turtu. Visuomenės švietimo sistemoje, kai ištikimybės ir pasiaukojimo simbolį - žemvaldį feodalą pakeitė imperatorius, Bushido tapo pagrindiniu etikos mokymo dalyku. Tokiu pavidalu jis turėjo didelę įtaką ir japoniškojo nacionalizmo iškilimui ir civilinės moralės stiprinimui karo laiku iki 1945 metų.

Samurai istorija

Aikido - tai kovos menas, tiksliau tai "kovos kelias", t.y. savisaugos ir asmeninio, dvasinio tobulėjimo būdas. Aikido kilo iš senųjų Japonijos samurai kovos technikų. Aikido įkūrėjas Morihei Ueshiba suprato, kad šios technikos gali būti naudojamos ne tik savo priešų žalojimui.

Taigi apie senovės samurai kilmę, gyvenimo būdą, kas jiems buvo svarbu. Informacija rinkta Internete.

Pastaba: tekste stengtasi išlaikyti daugiau tarptautinius japoniškų žodžių atitikmenis (jie paryškinti ir pasvirę (Bold Italic)).

Samurai iškilo trijų tuo metu Japonijoje pagrindinių klanų: Minamoto, Fujiwara ir Taira, karų dėl žemės metu ir susivienijo Tokugawa epochoje. Tokugawa shogunate valdymo metu (1603-1867) samurai buvo atimtos tiesioginis kaimų valdymas, juos perkėlė į miestą ir suteikė valdininko atlyginimą. Taip pat buvo leista užimti valdininko vietas.

Samurai pamiršo karo meną. Tuo nepatenkinti Vakarų Japonijos, Chosu ir Satsuma sričių, samurai 1867 m. nuvertė shogun. Po Meiji atstatymo feodalizmas buvo panaikintas, nemažai buvusių samurai 1877 m., valdant Takamori Saigo, Satsuma srityje prisidėjo prie maišto. Buvę samurai, kaip politikai, kariai ir verslininkai, vadovavo dabartinės Japonijos kūrime.

IX ir XII a. samurai tapo savarankiška kasta. Juos vadino dvejopai: samurai (riteriai-ilgamečiai tarnai) ir bushi (kariai). Kai kurie turėjo ryšių su valdančiąja kasta, kiti buvo samdiniai. Samurai buvo labai lojalūs savo Daimyo (žemvaldys feodalas), mainais už tai gaudavo žemių ir galios. Kiekvienas Daimyo naudojosi samurai, kad apgintų savo žemes ir išplėstų jų valdas.

Ilgainiui samurai tapo puikiais kovotojais tiek raiti, tiek ir ant žemės. Mokėsi beginklės ir kovos su ginklais. Ankstyvieji kariai pabrėždavo kovą su lanku ir strėlėmis, "artimai" kovai ir priešininkų nukirsdinimui naudojo kardus. Kovos su mongolais XIII a. pakeitė samurai kovos stilių. Jie ėmė dažniau naudoti kardą, ietis ir naginata, galiausiai raitą kovą pakeitė kova ant žemės.

Idealiu samurai vadino karį stoiką, kuris laikėsi nerašyto elgesio kodekso, vėliau apibūdinto kaip Bushido, karys taip pat turėjo būti drąsus, garbingas ir ištikimas gyvybei. Ritualinė savižudybė (seppuku) laikyta kaip alternatyva negarbei ar pralaimėjimui.

Kariams buvo suteikta privilegija nešioti du kardus (daisho), o taip pat jiems buvo leista bet kuriuo metu nužudyti jį įžeidusį pilietį. Ilgasis kardas (daito - katana) buvo daugiau nei 60 cm ilgio, trumpasis (shoto - wakizashi) - 30-60 cm ilgio.

Dažnai samurai savo kardams duodavo vardus ir tikėjo jų "dvasia". Seniausieji kardai buvo tiesūs ir kildinami iš Korėjos bei Kinijos. Karių noras kovoje turėti kietesnį, aštresnį ginklą tiesų kardą pakeitė į lenktą, tokia jo forma išliko iki mūsų dienų.

Iš pradžių ašmenys buvo gaminami iš geležies ir grynanglies, kalviai naudojo tik ugnį, vandenį, priekalą ir kūjį. Iš tokių gan paprastų medžiagų ir primityviomis priemonėmis buvo pagaminti geriausi pasaulyje kardai. Nukaldinus ašmenis, kardų poliruotojas paruošdavo jį kitam etapui. Kardų bandytojas išbandydavo kardo ašmenis pjaustydamas lavonus arba nuteistus nusikaltėlius - pradėdavo nuo smulkesnių kaulų, pereidamas prie stambesnių. Rezultatai buvo dažniausiai užrašomi ant nakago (metalinė plokštelė, pritvirtinta prie ašmenų šalia rankenos).

1867 m. samurai buvo uždrausta nešiotis kardus. Toks pasikėsinimas į tradiciją, kuriai daugiau nei tūkstantis metų, išdidžios karių kastos nebuvo lengvai priimtas, todėl imta nešioti medinį katana. Nors nepavojingos "lazdos" ir užgožė ašmenis, tačiau katana - "samurai siela" išliko gyva.

Žemesnio rango samurai, kurie troško pakilimo ir suvokė IX a. įsiveržusių Vakarų jėgų nacionalinius tikslus, prisijungė prie judėjimo prieš Tokugawa režimą (karinė diktatūra). Kai 1871 m. oficialiai panaikintas feodalizmas, samurai kasta neteko savo galios. Nepatenkinti buvę samurai 1870 m. kelis kartus sukilo, tačiau naujai suformuota nacionalinė kariuomenė greitai juos numalšino.

Samurai kelias

Ši sąvoka dažniausiai apibūdino tik imperatoriaus sargybinius. Po feodalinės sistemos įsigalėjimo tai reiškė visą karinę klasę, kurią sudarė samurai kariai, feodalai (vad. daimyo) ir shogun. Veik 5 iš 100 japonų priklausė šiai grupei.

Samurai, visų pirma, privalėjo nuolat galvoti apie tai, kad jis mirs. Jeigu laikomasi šios taisyklės, jis galės gyventi santarvėje su Lojalumo ir Sūnaus pareigomis, vengs blogio ir nelaimių, bus apsaugotas nuo ligų ir galės mėgautis ilgu gyvenimu.


Bushido Zen ir budizme apibūdinamas taip:
1. Gi: ramiai priimtas teisingas sprendimas, teisingas požiūris, tiesa. Kai privalome mirti, privalome mirti. Dorumas.
2. Yu: narsa sumišusi su didvyriškumu.
3. Jin: visuotinė meilė, palankumas visai žmonijai, užuojauta.
4. Rei: teisingi veiksmai - esminė savybė, paslaugumas.
5. Makoto: visiškas nuoširdumas, teisingumas.
6. Melyo: garbė ir šlovė.
7. Chugo: atsidavimas, lojalumas.

Samurai skyriai - Bushido yra du skyriai ir keturi poskyriai. Skyriai skirstomi į paprastuosius ir ypatinguosius. Paprastasis skyrius suskaidytas į du poskyrius - pareigūnų ir karių, ypatingasis - į kariuomenės ir kovos reikalų.

Pareigūnų poskyryje samurai privalo kiekvieną rytą ir vakare plautis rankas ir kojas bei maudytis karštame vandenyje, kad visada būtų švarūs. Samurai privalo kiekvieną rytą susitvarkyti plaukus ir prižiūrėti, kad jie būtų gerai nuskusti nuo viršugalvio. Jis privalo visuomet vilkėti tinkamą ceremoninį drabužį, priklausomai nuo aplinkybių ir, žinoma, nešiotis du kardus bei už diržo turėti vėduoklę. Priimdamas svečią samurai privalo elgtis pagal savo rangą atitinkančias etiketo taisykles bei vengti tuščių kalbų. Laisvu nuo tarnybos metu jis neturi bastytis be tikslo, o skaityti ir rašyti. Taip samurai mokosi senovės istorijos ir karių namų taisyklių, be to privalo visuomet elgtis prideramai savo rangui.

Karių poskyryje užsiiminėjama fechtavimosi, ieties panaudojimo praktikavimusi, jojimo menu ir šaudymu lanku; samurai yra pareigūnas kai yra neįprasta padėtis ir kai jo šalyje yra neramumų, tada jis palieka savo kasdienį gyvenimą ir tarnauja savo šeimininkui. Samurai apsiginkluoja ir įsiveržia į priešo teritoriją; tai jau kariuomenės reikalų poskyrio užduotis. Tuomet vadovavimą perima kovos reikalų poskyris, taip buvo valdoma kariuomenė karo metu. Pirmos klasės samurai buvo vadinami tie, kurie įgiję meistriškumo visuose keturiuose poskyriuose. Išmanant tik dviejų poskyrių meną, galima tapti tik vidutiniu raiteliu, bet nemokantis nė vieno poskyrio iš ypatingojo skyriaus negalės tapti vadu ar aukšto rango kariu kaip monogashira ar bugyo. Tai gerai apgalvota sistema, nes norėdamas iškilti, samurai privalo nuodugniai mokytis ypatingojo skyriaus.

Sūnaus pareiga - samurai privalėjo savo elgesį remti stipriu Sūnaus pareigos pajautimu. Net jei samurai yra gabus, sumanus, iškalbingas ir stiprus, tačiau jei neatlieka Sūnaus pareigos - toks karys yra bevertis. Bushido reikalauja teisingo suvokimo ir žinojimo kas yra teisinga. Kas to nežino, negali būti samurai ir kai įgyjamas supratimas, tėvus jis matys kaip savo kūrėjus. Tačiau yra keli kūrėjų bruožai. Pirmas: tėvai, kurie yra dori, savo vaikus moko su nuoširdžiu malonumu ir palieka jiems savo nuosavybę. Tai sudaro uždarbis, didesnis nei vidutinis, ginklai, arkliai, namų ūkio turtai, o taip pat gerų vedybų sutartis. Kai samurai tėvas pasitraukia iš aktyvaus gyvenimo, karys privalo rūpintis ir vykdyti visus jo reikalavimus. Taip apibūdinama Sūnaus pareiga. Kitas variantas, kai savanaudžiai ir priekabiaujantys tėvai, tvirtinantys, kad visa nuosavybė yra jų, kurie savo vaikams nieko neduoda ir nepaisydami skurdžių šeimos poreikių, visada prašo maisto, gėrimų ir drabužių. Netgi tokie priekabūs tėvai turi būti gerbiami ir jų blogi įpročiai sutinkami be apmaudo ženklų. "Draudžiama pamiršti gerumo skolą, kurią esi skolingas savo šeimininkui ir protėviams, todėl skleisk lojalumo ir sūnaus pareigos ypatybes" - Imagawa Ryoshun nuostatai.F

Samurai, kuris apimtas šios dvasios, kai pradės tarnauti savo šeimininkui, visiškai supras Lojalumo kelią ir parodys šią dvasią ne tik, kai jo šeimininkas sėkmingas, bet ir sutikęs priešininką. Sūnaus pareiga samurai yra svarbiausia ir tokios sąvokos kaip "tėvai" ir "šeimininkas", "Sūnaus elgesys" ir "Lojalumas" yra individualios ir vis dėlto jos reiškia tą patį. Jei samurai negali būti Sūnumi savo tėvams, jis negali būti lojalus savo šeimininkui. Jeigu jis negali atlikti šios pareigos, tuomet jis nenaudingas.

Puolančiojo dvasia - svarbu, kad samurai niekad nepamirštų puolančiojo dvasios. Kai mirtis nepajudinamai įtvirtinta samurai mintyse, jis privalo tikėtis visko ir išlaikyti agresyvią dvasią. "Kai išeini pro vartus, elkis taip, lyg matytum priešą".

Tikėta, kad netgi ūkininkas, pirklys ir amatininkas turi turėti bent aprūdijusią geležtę, be to turėti atšipusį arba medinį kardą kai eina maudytis. Jei samurai neturi puolančiojo dvasios, bet nešioja kardą, jis laikomas tik ūkininku ar amatininku "kario kailyje".

Gėris ir Blogis - karys privalo labai gerai žinoti šias dvi sąvokas. Jei jis žino kaip daryti viena ir vengti kito, tuomet jis pasiekė Bushido. Nestabilumas ir skirtumo tarp gėrio ir blogio neradimas yra blogas pagrindas, kas supranta šį skirtumą ir vis dėlto daro bloga nėra tikras samurai, o neišmanantis ir kvailas žmogus. To priežastis yra nedidelė savikontrolės dalis, įsigilinus į jos kilmę, suprasime, kad ji kyla iš bailumo. Todėl samurai turi vengti blogio ir siekti to, kas gera. Apskritai, gėrio puoselėjimo taisyklė yra jausti gėdą ir savęs paniekinimą prieš savo šeimą, tarnus ir draugus. Tuomet plataus pažįstamų rato ir pašalinių žmonių jaučiama panieka padės išvengti blogio ir skatins daryti gera.

Drąsa - trys esminės Bushido sąvokos yra Lojalumas, Teisingas elgesys ir Drąsa. Tik lojalus, teisingas ir narsus karys, gali užimti aukščiausias pareigas. Tarp daugybės samurai lojalų ir teisingą karį lengva surasti, tačiau taikos metu sunku atskirti kuris drąsus. Narsa neatsiranda, kai užsidedi šarvus ir apsiginkluoji, ją galima pamatyti iš lojalumo savo šeimininkui ir šeimai. Samurai nešvaistys savo pinigų ar neturės nereikalingų kasdienių norų ir poreikių. Griežta savikontrolė yra Drąsos šaltinis.

Pagarba - Bushido nesvarbu koks lojalus ar gerai atliekantis Sūnaus pareigą samurai, jei jis nesilaiko tinkamų etiketo taisyklių ir blogai elgiasi, tai atsispindi kiek pagarbos karys parodo savo šeimininkui ir tėvams, jis negali gyventi santarvėje su jais. Toks žmogus negali būti tikras samurai. Net asmeniniame gyvenime ar viešumoje, jis privalo nepamiršti pagarbos savo šeimininkui ir tėvams.

Samurai pareigos - "Kovos laukas yra mano būstas" /Nežinomas samurai/. Samurai pareigos yra karinės ir konstruktyvios. Karo metu stovykloje karys, nesvarbu ar diena, ar naktis, visada turi būti budrus. Konstruktyvumas siejamas su tuo, kad bet kokiose tvirtovėse, gynybiniuose grioviuose, išsirikiavimo mūšiui stovyklose ir įtvirtinimo postuose privalo išlikti budrus. Taikos metu kariams leista atlikti sargybinio, inspektoriaus pareigas ir turi buvimą namie laikyti normaliu bei galvoti apie tarnybą kovos lauke kaip apie sapną. Samurai būdavo labai sunku keliauti. Kai juos išsiųsdavo kaip Kelionių inspektorius, jie pykdavo dėl nuovargio ir išlaidų kelionės metu. Net jei kariui reikdavo nuvykti nedidelį atstumą, jis skųsdavosi dėl gausybės jiems skirtų kelionių ar blogu oru. Tačiau tas, kuris savo pareigas atlikdavo nenoriai, tėra niekingas tarnas "samurai kailyje". Besilaikantis Bushido karys savo pareigų neturi suprasti kaip naštą ar vargą, o kaip paprastą kasdienį darbą.

Tai XVII a. parašė samurai, kuris vėliau tapo Zen-budizmo vienuoliu: "Samurai Kelias yra mirtyje. Kai iškyla ar… ar klausimas, tėra greitas mirties pasirinkimas. Kai reikia rinktis gyvenimą ar mirtį, tada svarbu siekti tikslo. Visi mes norime gyventi. Didele dalimi mūsų logika pagrįsta pagal tai, ką mėgstame. Bet nepasiekus tikslo ir liekant gyvam yra bailumas. Tai pavojinga plona linija. Mirti nesiekiant tikslo yra šuns mirtis ir fanatizmas. Tačiau tame nėra gėdos. Tai Samurai Kelio esmė. Jei kas nors kiekvieną rytą ir vakarą savo širdį nuteikdamas gėriui, sugebės gyventi lyg jo kūnas jau mirė, toks žmogus sieks laisvės Kelyje. Visas jo gyvenimas bus be kaltės ir jam seksis jo pašaukime… Būti ilgamečiu tarnu tėra būti savo šeimininko šalininku, gėrio ir blogio klausimą paliekant šeimininkui ir atsisakant savęs. Jei tokių vyrų yra du ar trys, tuomet žemės valda bus saugi. Sakoma, lojalumas yra svarbus šeimininko ir ilgamečio tarno įsipareigojime. Nors atrodo nepasiekiama, tačiau tai yra tiesiai prieš tavo akis. Jei suprasi tai, tą pačią akimirką tapsi puikiu ilgamečiu tarnu… Tas, kuris iš anksto nėra pasiryžęs neišvengiamai mirčiai, mirtį jau padarė bloga. Tačiau jei jis iš anksto pasiryžo mirti argi jis gali būti smerktinas? Jis turėtų ypatingai rūpintis šiuo dalyku. Jeigu kas nors pasakotų apie buvimo samurai sąlygas, pasakytų, kad to pagrindas pirmiausia yra visiškas savo kūno ir sielos atidavimas savo šeimininkui. Jei kas paklaustų ką daryti po to - reikia užpildyti savo vidų inteligentiškumu, žmogiškumu ir narsa. Šių trijų vertybių derinys gali atrodyti nepasiekiamas paprastiems žmonėms, tačiau tai lengva. Inteligentiškumas tėra įvairių dalykų aptarimas su kitais. Neribojama išmintis kyla iš to. Humaniškumas yra kokia nors veikla kitų labui, tiesiog susilyginant su kitais ir iškelti juos aukščiau už save. Narsa yra griežiant dantimis, tiesiog veržtis į priekį nekreipiant dėmesio į aplinkybes. Bet kas, kas galėtų būti aukščiau už tris vertybes, gali likti nežinomas. Išorinės savybės yra asmenybės parodymas - kaip jis kalba ar rašo. Kadangi tai kasdieniai dalykai, jie tobulinami tik nuolat praktikuojant. Iš esmės, jis turi suvokti savo prigimtį kaip gan stiprią. Įvykdžius šiuos reikalavimus, jis turėtų žinoti savo šalies istoriją ir papročius. Tada jis gali tyrinėti įvairius pramogų būdus. Apsvarsčius visa tai, suprasi, kad būti ilgamečiu tarnu yra paprasta ir jeigu stebėsi žmones, kurie yra bent kiek naudingi, pamatysi, kad visi jie įvykdė išorinių savybių reikalavimus".


Seppuku

Labiausiai neįtikėtina savižudybės forma, tačiau dažniausiai sutinkama samurai mituose yra perpjauti sau pilvą, Vakaruose žinomas hara-kiri vardu (tai daugiau vulgarus apibūdinimas, kurio niekad nevartojo patys samurai). Sepukku atsiradimas buvo daugiau praktinio pobūdžio - nusikirsti galvą gan sudėtinga, be to, tikėta, kad siela yra pilve, taigi pilvo perpjovimas laikytas tiesiausiu keliu mirti. Vienas samurai gerokai vėliau po pirmosios tokio pobūdžio savižudybės rašė, kad kūnas ir siela yra kaip obuolys ir jo šerdis. Tai galima pamatyti tik akimis. Todėl kaip ir norint pamatyti obuolio šerdį, jį reikia perpjauti peiliu, taip ir žmogaus siela tampa matoma tik "išlaisvinus" ją iš kūno. Tai daugiau filosofinė reikšmė, dauguma samurai rašė, kad norint perpjauti sau pilvą reikia ypatingos drąsos ir ilgainiui tai tapo tik samurai privilegija. Paprastiems žmonėms buvo leista pasikarti ar nusiskandinti, samurai moterims persipjauti gerklę, tačiau tik samurai gali įvykdyti sepukku. Paprasta mirtis laikyta tik žinomų išdavikų lemtis. Edo epochoje, sepukku tapo sudėtingu ritualu.
Pirmiausia, buvo išdėstomas baltai aptrauktas tatami, ant kurio padedama didelė balta pagalvė. Liudininkai turėdavo diskretiškai pasitraukti į vieną tatami pusę, priklausomai nuo to, kokia svarbia laikyta savižudybė. Samurai, dažnai apsivilkęs baltą kimono, klaupdavosi ant pagalvės, jo judesiai turėjo būti ramūs. Vieno metro atstumu už samurai kairėje klaupdavosi jo kaishakunin ("antrasis"). "Antrasis" dažniausiai būdavo artimiausias "velionio" draugas, nors jo pareigos nelaikytos populiariomis. Jo pareigos buvo nutraukti savižudžio kančias, nukertant galvą, samurai tik persipjovus pilvą. Neteisingai atlikti pareigą, buvo laikyta didele gėda, todėl kaishakunin privalėjo turėti tvirtą ranką. Priešais samurai, ant lakuoto padėklo, būdavo padėtas peilis. Kai samurai buvo pasiruošęs, jis kiek atlaisvindavo kimono klostes, kad matytųsi pilvas. Tada viena ranka paimdavo peilį, kita ištraukdavo jį iš makšties, ją padėdamas kitoje pusėje. Taip paruošęs, peiliu prapjaudavo savo pilvą kryžmai iš kairės į dešinę. Peilis turėjo būti grąžintas į žaizdą ir tada pjaunama aukštyn. Dauguma samurai agonijoje šio paskutinio pjūvio neatlaikydavo, nes "antrasis" dažniausiai nukirsdavo galvą, pastebėjęs pirmuosius kančios ženklus. Pirmasis pjūvis vadintas jumonji ("kryžminis pjūvis"), o įvykdžius ir antrąjį, laikyta itin ypatingu sepukku. Labai svarbu samurai tvirtumas sepukku metu. Nemaža istorinių dokumentų pasakoja apie samurai, kurie prieš savižudybę prarasdavo šaltakraujiškumą ir jiems būdavo priverstinai nukertama galva. Tikrasis sepukku su prideramu ramumu galbūt galėjo būti įvykdytas tik visą gyvenimą tam ruošiantis. Kodėl samurai nuspręsdavo ar iš jų tikėtasi atlikti persipjauti pilvą. Yra daug priežasčių, čia aprašyta keletas jų, atmetant tiesioginę bausmę. Junshi: savižudybė dėl šeimininko mirties. Dažnai sutinkama samurai karų metu, tačiau junshi buvo uždraustas Edo epochoje dėl didelio samurai mirčių skaičiaus. Paskutinė žymi savižudybė buvo 1912 m. kai sekdamas imperatorių Meiji nusižudė generolas Nogi Maresue. Kanshi: savižudybė protestuojant. Ne itin dažna, žudydavosi, kai šeimininkas kitaip neišklausydavo samurai nuomonės. Žymiausią tokio pobūdžio savižudybę įvykdė Hirate Nakatsukasa Kiyohide (1493-1553), kuris bandė priversti jauną ir netolerantišką Oda Nobunaga pakeisti savo gyvenimo stilių. Sokotsu-shi: taip vadinama savižudybė, kai samurai norėdavo atlyginti kam nors už savo blogą poelgį. Tai geriausiai žinoma sepukku priežastis, kuri buvo gan populiari. Generolas Yamamoto Kansuke Haruyuki (1501-1561), kuris įsiveržė į priešininkų būrį, taip savo šeimininkui Takeda sukeldamas mirtiną pavojų, sunkiai sužeistas pabėgo iš kovos lauko ir nusižudė. Vis dėlto dauguma samurai sulaukdavo gilios senatvės.


Dažnai samurai prieš sepukku parašydavo eilėraštį, tai buvo atliekamo ritualo dalis. Štai keletas tokios "mirties poezijos" kūrinių.



Hiji Ujimasa (1538-1590) Rudens vakaro vėjau, Nuvyk debesis, uždengiančius Tyrą mėnulio šviesą Ir miglą, kuri temdo mūsų protą, Tu taip pat nuvyk. Dabar mes išnykstame, Ką gi, ką turime apie tai galvoti? Iš dangau mes kilę. Dabar galime ten grįžti. Tai bent jau vienas požiūris.

Minamoto Yorimasa (1104-1180) Kaip sutrešęs rąstas, Pusiau palaidotas žemėje - Mano gyvenimas, kuris Nežydėjo, Baigėsi.

Ota Dokan (1432-1486) Jei būčiau aš nežinojęs Kad buvau negyvas Jau Būčiau apraudojęs Savo netektą gyvenimą.

Ouchi Yoshitaka (1507-1551) Ir nugalėtojai Ir nugalėtojai yra Tik rasos lašai, Tik žaibo blyksniai - Taip turėtume žiūrėti į pasaulį.

Shiaku Ny?do (d.1333) Laikydamas šį kardą Aš perkertu tuštumą pusiau Per vidurį didžiosios ugnies Srovė atgaivinančio vėjelio!

Takemata Hideshige (Nugalėtas Shibata Katsuie) Ar Ashura Pavergs žmogų kaip mane? Aš vėlei atgimsiu Ir tada nukirsiu galvą Katsuie…

Tokugawa Ieyasu (1542-1616) Ar kas išeina, ar lieka tai tas pat. Kad negali nieko su savim pasiimti yra vienintelis skirtumas. Kaip gera! Du pabudimai ir vienas miegas! Sapnas apie tekantį pasaulį! Rožiniai spinduliai ankstyvos aušros!

Toyotomi Hideyoshi (1536-1598) Mano gyvenimas Atėjo kaip rasa Išnyksta kaip rasa. Viskas iš Naniwa Yra sapnas po sapno.

Uesugi Kenshin (1530-1578) Netgi amžina gerovė tėra sake puodelis; Keturiasdešimt devynerių metų gyvenimas prabėgo sapne; Nežinau nei kas yra gyvenimas, nei mirtis. Metų metus pilnavertis, bet sapnas. Ir Dangus ir Pragaras liko praeity; Aš stoviu mėnesienos aušroje, Laisvas nuo debesų prisirišimo.

Samurai no kokoro Samurai priesaika Pažink save. Visuomet vykdyk įsipareigojimus. Gerbk kiekvieną. Bet kokiomis aplinkybėmis laikykis tvirtų įsitikinimų. Nebūk sau priešu. Gyvenk nesigailėdamas. Būk tikras, kad padarei gerą pirmą įspūdį. Nesikabink į praeitį. Niekuomet nesulaužyk duoto pažado. Nepriklausyk nuo kitų žmonių. Nekalbėk blogai apie kitus. Nieko nebijok. Gerbk kitų nuomonę. Būk gailestingas ir supratingas viskam. Nebūk impulsyvus. Netgi maži dalykai reikalauja dėmesio. Niekad nepamiršk būti vertinamas. Būk pirmas pasinaudoti palankia aplinkybe. Išnaudok visas jėgas. Turėk savo gyvenimo tikslą. Niekad neprarask "pradedančiojo dvasios".

Samurai credo Aš neturiu tėvų; Dangūs ir žemė yra mano tėvai. Aš neturiu namų; Tan T'ien yra mano namai. Aš neturiu dieviškos jėgos; mano Garbė yra Dieviškoji Jėga. Aš neturiu turtų; Gabumai yra mano turtai. Aš neturiu magiškų jėgų; mano asmenybę yra Magiškoji Jėga. Aš neturiu nei gyvenimo, nei mirties; A Um yra mano Gyvenimas ir Mirtis. Aš neturiu kūno; Stoicizmas yra mano Kūnas. Aš neturiu akių; žaibo blyksnis yra mano Akys. Aš neturiu ausų; Jautrumas yra mano Ausys. Aš neturiu kojų; Greitumas yra mano Kojos. Aš neturiu įstatymų; Savisauga yra mano įstatymai. Aš neturiu strategijos; Teisė žudyti ir Teisė išsaugoti gyvybę yra mano Strategija. Aš neturiu ketinimų; Palankiomis aplinkybėmis pasinaudoti proga yra mano Ketinimai. Aš neturiu stebuklų; Teisingi įstatymai yra mano Stebuklas. Aš neturiu principų; Prisitaikymas prie visų aplinkybių yra mano Principai. Aš neturiu taktikos; Tuštuma ir Pilnatvė yra mano Taktika. Aš neturiu talento; Sumanumas yra mano Talentas. Aš neturiu draugų; Mano protas yra mano draugas. Aš neturiu priešų; Neatsargumas yra mano Priešai. Aš neturiu ginklų; Palankumas yra mano Ginklai. Aš neturiu pilies; Nepalenkiamas protas yra mano Pilis. Aš neturiu kardo; Nemąstymas yra mano Kardas.

Partneriai

SMIRNOVAS.LT


















Lietuvos
Aikido
Federacija













Generaliniai rėmėjai



Čia gali
būti jūsų
reklama




Pagrindiniai rėmėjai









Čia gali
būti jūsų
reklama




Rėmėjai











Klubas "Audra"