Aikido

Ai- hormonija, meilė, susijungimas.

Ki-energija.

Do-kelias.

Morihei Ueshiba 1883-1969

„Kiekvienas turi dvasią, kurią galima išvalyti, kūną, kurį galima ištreniruoti, ir kelią, kuriuo galima eiti.“

Aikido – šiuolaikinis, vienas estetiškiausių kovos menų, sukurtas Japonijoje Morichėjaus Uešibos (Morihei Ueshiba) (1883–1969) praeito amžiaus pirmojoje pusėje, sujungus kenjutsu (samurajų kardo meną), Daito-ryū Aiki-jutsu ir kitus senuosius kovos menus į unikalią fizinio ir dvasinio tobulėjimo sistemą.

Greitą Aikido išpopuliarėjimą lėmė stipri įkūrėjo M.Ueshibos asmenybė. Būdamas nedidelio ūgio jis sugebėdavo įveikti visus stojusius prieš jį, ir savo pranašumą jis įrodydavo ne fizine jėga, o panaudodamas priešininko puolimo jėgą prieš jį patį.

 Nors Aikido apgaubtas misticizmo šydu, jame nėra jokių paslaptingų triukų, kurių pagalba atliekamos technikos. Viską galima paaiškinti fizikos dėsniais: tereikia pasitraukti iš puolimo linijos, pasinaudojus priešininko inercija, įtraukti jį į savo judėjimo sferą, taip išbalansuojant priešininką, ir pasinaudojus jo jėga bei savo centro jėga atlikti tam tikrą techniką, pvz., metimą. Visos Aikido technikos vienaip ar kitaip yra surištos su judėjimu ratu. Tokie judesiai, leidžia ne tik išvengti grubaus susidūrimo, bet ir palydi atkakuojančiojo judesius. 

Aikido technika nei greita, nei lėta, nei vidinė, nei išorinė. Ji kitoje laiko ir erdvės pusėje, ji nuolat keičiasi; kiekviena situacija unikali, ir deramas atsakymas turi ateiti savaime. Rytdienos technika skirsis nuo šiandieninės, tad nereikia žavėtis situacijos išorine forma.

Mokytojai gali perduoti tik dalį mokymo. Ir tik atkaklios praktikos dėka galima pačiam atskleisti Aikido paslaptis ir jas įgyvendinti.

Geros technikos raktas – tai plaštakų, pėdų ir dubens laikymas tiesiai ir centruotai. Jei centras stabilus, galima laisvai judėti. Fizinis centras – tai pilvas; jei ten sutelktas ir protas, tai bet kurioje veikloje garantuota sėkmė.

Technika reikalauja keturių savybių, kuriose atsispindi mūsų pasaulio prigimtis. Priklausomai nuo aplinkybių, reikia būti: kietam, kaip deimantas, lanksčiam, kaip ieva, plastiškam, kaip vandens tėkmė arba tuščiam, kaip dangus.

Reikia būti dėkingam už sunkumus, nesėkmes ir už susitikimus su kvailais žmonėmis. Sunkumų nugalėjimas – pagrindinė Aikido mokymosi dalis.

Aikido judesiai panašūs į vandens judėjimą: minkštas, aptakus, bet tuo pačiu verčiantis tvirtus akmenis. Vienas veiksmas atsiranda iš kito. Visi aikido judesiai turi būti elegantiški ir gražūs. Nuo pat pradžių tam skiriama daug dėmesio. Šie principai taip pat veikia ir psichologiniame lygmenyje. Tikras meistras mato savo priešininkus kiaurai ir gali išvengti jų užpuolimų.

Kadangi Aikido netoleruojamas puolimas, tai nėra ir varžybų. Varžybose svarbu nugalėti kitus. Aikidoka turi nugalėti save. Tikras Karys yra nenugalimas todėl, kad jis su niekuo nekovoja.

Todėl Aikido prasideda mumyse. Reikia dirbti su savimi ir su sau iškeltomis užduotimis. Kiekvienas turi dvasią, kurią galima išvalyti, kūną, kurį galima ištreniruoti, ir kelią, kuriuo galima eiti. Bet prieš pradedant eiti šiuo keliu, reikia pasiruošti kovai iki pabaigos – kovai prieš blogus ketinimus ir melą savyje. Aikido esmė – atsikratyti piktų minčių, prisitaikyti prie aplinkos ir pašalinti visas kliūtis ir užkardas savo kelyje.

Aikido treneris Gintaras Bacevičius